| Summary: | Disertacijoje analizuojama problematika, susijusi su šiuolaikinio meno praktikomis, kai menininkas ar kuratorius, siekdamas įgyvendinti savo kūrybinį sumanymą, meno projekte kaip medžiagą pasitelkia žmones. Tokie projektai paprastai išeina už estetinio lauko ribų: jie nebe reprezentuoja socialinę ar politinę tikrovę, bet ją atlieka. Todėl disertacijoje siekiama suformuoti koncepcinį modelį, kuris leistų kelti ir analizuoti dalyvaujamojo meno, kaip lygiagrečiai estetinėje ir socialinėje sferoje egzistuojančios praktikos, problemas. Modelis pagrindžiamas ir išplėtojamas remiantis pirmiausia klasikinės gamybos ir veiksmo (poiēsis ir praxis) skirties permąstymu ir pamatine prielaida, kad šiuolaikinė gamyba vis labiau panėšėja į veiksmą (Paolo Virno, Giorgio Agambenas). Teigiama, kad dalyvavimo praktikos bene aiškiausiai išreiškia šią gamybos ir veiksmo dialektiką šiuolaikiniame mene. Į vieną tinklą susiejus skirtingas filosofines koncepcijas (šnekos, taktikos, kasdienių praktikų, performatyvumo, kartotės), suformuojamas modelis, kuris pritaikomas dalyvavimo praktikų Lietuvos šiuolaikiniame mene analizei. Parodoma, kaip žvelgiant per gamybos ir veiksmo prizmę išryškėja tam tikros bendros su dalyvavimu susijusios problemos (pvz., dokumentacijos, meno įvykio ir meno kūrinio, darbo ir pramogos santykio ir kt.). Drauge koncepcinis modelis padeda atskleisti kiekvieno paskiro projekto specifiką, kvestionuoti kai kurias įsigalėjusias meno kritikos nuostatas, išryškinti naujus aspektus. === The dissertation deals with issues of those art practices, where an artist or a curator employs people as a project material so as to realize his/her creative purpose. Projects like this commonly expand beyond the aesthetic field: instead of representing social or political reality, they actually perform it. Therefore the dissertation aims at constructing a conceptual model that would enable the analysis of the problems around participatory art, as a practice operating both in aesthetic and social fields. The model is based primarily on rethinking of the classical divide between production and action (poiēsis and praxis) and the principle premise that contemporary production is increasingly becoming akin to action (Paolo Virno, Giorgio Agamben). The dissertation suggests that participatory practices are the clearest evidence of this dialectics between production and action in contemporary art. The model constructed of diverse philosophical concepts (idle talk, tactics, everyday practices, performativity, iteration) is employed for analysis of participatory art practices in Lithuania, which shows how looking through the prism of production and action foregrounds certain problems, general to participatory art (e.g. those of documentation, relation between art event and artwork, labor and entertainment, etc.). At the same time it proves to be a handy tool that helps to highlight peculiarities of a particular project, to question certain established prejudices, and to unveil new... [to full text]
|
|---|
