Formation of click-wrap and browse-wrap contracts

• Main Author: Kamantauskas, Povilas
• Other Authors: Kadner, Thomas
• Format: Dissertation
• Language: English
• Published: Lithuanian Academic Libraries Network (LABT) 2014
• Subjects: Law; Clickwrap; Browsewrap; Electronic agency; Contract law; Intent to be bound; Sutarties sudarymas spragtelėjimu; Naršymu; Elektroninės ryšio priemonės; Sutarčių teisė; Valios išreiškimas
• Online Access: http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2014~D_20140617_121839-54611/DS.005.1.01.ETD

In a time of rapid development of technologies, new forms of contracting online emerge. Two of these are analyzed in this thesis: click-wrap agreements (where an offer is accepted by way of clicking on an icon “I agree”) and browse-wrap agreements (where the offeree supposedly accepts the offer by browsing on a website, while the terms to the contract are accessible through an inconspicuous hyperlink). Click-wrap agreements are formed, they are accepted in a manner recognized as binding and the offeree knows the terms she assents to. Browse-wrap agreements are generally not formed. Even though the action of browsing on a website could indicate assent, the offeree must know that the act of browsing will be construed as acceptance. But the offeree is generally not made aware of the terms to the contract and thus cannot assent to what she is not aware of. However, if the offeree is in fact aware of the terms to the contract and still knowingly performs the action of browsing, a contract is formed and the offeree is bound. There are some doctrinal problems with an element of an offer – intent to be bound. E-contracting involves a great deal or recklessness by the offerors as well as offerees, leading to the conclusion that the action of clicking “I agree” does not really indicate the intent of the party who performs the act, to actually agree. There is no adequate answer to this problem presently. To sum up, the enforceability of click-wrap contracts is settled in courts, it is a... [to full text] === Besivystant technologijoms keičiasi ir sutarčių sudarymo būdai: dėl mažesnių kaštų ir patogumo populiarėja sutartys elektroninėje erdvėje. Prie to turi prisitaikyti ir teisinė aplinka, todėl šiame magistro darbe yra aptariamos dvi sąlyginai naujos sutarčių sudarymo formos. Viena jų – spragtelėjimu sudaroma sutartis (angl. – click-wrap agreement). Čia oferentas akceptuoja sutarties sąlygas, paspausdamas monitoriaus ekrane ikoną „Sutinku“ ar pan. O situacija, kai sutartis turėtų būti sudaroma naršymu (angl. – browse-wrap agreement) – kiek sudėtingesnė, čia oferentas turėtų išreikšti savo sutikimą vien naršydamas internetinėje svetainėje, tačiau informacija, apie tai, jog naršymas bus laikomas sutikimu galima rasti spragtelėjus ant saito (angl. – hyperlink), kuris neretai būna pateikiamas puslapio apačioje, bet apie nuorodą su sutarties sąlygomis ir akceptavimo būdu oferentas nėra informuojamas, dažnai apie ją net nežino. Šiame darbe spragtelėjimu ir naršymu sudaromos sutartys analizuojamos kaip abstrakčios teisės koncepcijos, aptariamas jų pagrįstumas, tinkamumas. Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinės teisės sprendimai darbe aptariami lyginamuoju aspektu. Pirmiausia privalu išsiaiškinti ar galima sudaryti sandorius elektroninėmis (ne tik ryšio) priemonėmis. Nors elektroninėmis ryšio priemonėmis perduodama informacija prilyginama rašytiniams dokumentams (taigi, taip sudaromos sutartys tikrai galioja), spragtelėjimu ar naršymu sudaromų sutarčių atveju, ši teisinė... [toliau žr. visą tekstą]