Lietuviškosios tapatybės išsaugojimo problema išeivijos mene: J. Muloko ir V. K. Jonyno bažnytinė kūryba

• Main Author: Leškevičius, Žilvinas
• Other Authors: Andriušytė-Žukienė , Rasutė
• Format: Dissertation
• Language: Lithuanian
• Published: Lithuanian Academic Libraries Network (LABT) 2013
• Subjects: History; Mulokas; Jonynas; Tapatybė; Lietuviškumas; Bažnytinis menas; Identity; Lithuanianness; Church art
• Online Access: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2013~D_20130604_234431-10908/DS.005.0.01.ETD

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, gelbėdamiesi nuo antrosios sovietų okupacijos, į Vakarų Europą pasitraukė dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Šių emigrantų banga skyrėsi nuo ankstesnių dėl to, kad šie emigrantai sudarė aukšto išsilavinimo, tautinėje Lietuvoje subrendusių bei tautiškai angažuotų tarpukario Lietuvos šviesuolių žiedą. Darbe nagrinėjami trys svarbiausi dipuku išgyventi laikotarpiai – tai Lietuva sovietų ir nacių okupacijų metu, gyvenimas ir kultūros padėtis pasitraukus į Vakarų Europos DP stovyklas ir tolimesnis etapas Vakaruose. Tiek senajai lietuvių emigrantų kartai – grynoriams, tiek – dipukams, gyvenant išeivijoje, ypač svarbi buvo religija. Religija jiems iš dalies asociavosi su tautiniu identitetu. Tik skirtingai nuo grynorių, dipukai, savo tarpe turėdami daugybę menininkų, savają tapatybę stipriai išreiškė vizualioje kūryboje. Matant, kad kai kurios lietuvių bažnyčios imamos griauti, yra aktualu kuo greičiau ištirti bažnytinėje dailėje, architektūroje ir jos dekoracijose dipukų paliktą tapatybės suvokimą. Sakralinė kūryba, pasireiškianti per religinius vaizdinius dailėje, stipriai pradėjo reikštis nuo pirmųjų dienų DP stovyklose. Vienas pirmųjų buvo plačiai imtas mene naudoti lietuvių tautodailės elementas – Rūpintojėlis, kuris tapo vienu iš pagrindinių simbolių, išreiškiančių lietuviškumą bei išeivijos patiriamus vargus dėl Tėvynės praradimo. Rūpintojėlį ikonografijoje lydėjo Lietuvos globėjas Šv. Kazimieras, Švc. Mergelė Marija... [toliau žr. visą tekstą] === At the end of the Second World War, thousands of Lithuanians immigrated to the countries of the Western Europe, escaping the second occupation of the Soviet Union. This wave of immigrants was different because it consisted of persons who matured and acquired education in an independent Lithuanian state and were substantial in forming its intellectual elite. The thesis analyses three main periods of displaced persons: Lithuania under the Soviet and Nazi occupations; the life and culture of displaced persons after their escape to the camps in the Western countries; and their further life in the West. Both the older generation of Lithuanian immigrants and displaced persons had strong feelings towards religion. They associated religion with their national identity. The generation of displaced persons, which in its circles had a lot of artists, strongly expressed their identity in visual arts. Upon seeing that many Lithuanian churches are about to be demolished, it is very important to analyze the perceptions (still manifest in the sacral art), architecture and its decorations created by the displaced persons. Sacral art, expressed through religious imagery in visual arts, was present from the first days of displaced persons camps. One of the first widely used symbols in the art was the figure of Pensive Christ. It became one of the main symbols, expressing Lithuanian identity and the burdens of displaced persons who had left their native country. Pensive Christ was accompanied... [to full text]