Memoirs of lithuanian exile writers of the second half of XX century: genre development

• Main Author: Bartkienė, Kristina
• Other Authors: Buckley, Irena
• Format: Doctoral Thesis
• Language: English
• Published: Lithuanian Academic Libraries Network (LABT) 2010
• Subjects: Philology; Memoirs; Exodus; Exiles; Emigrants; Autobiographical agreement; Memuarai; Egzodas; Egzilai; Išeiviai; Autobiografinė sutartis
• Online Access: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2010~D_20101216_110310-68507/DS.005.1.02.ETD

The aim of the research is to ground the statement that exile memoirs changed from documentary and political works to subjective ones, analyzing personal problems. The object of the work is the memoirs by exile writers. Analytical, descriptive and hermeneutical methods are used. The theory of autobiography by French theoretician Philippe Lejeune (1989) and the theoretical insights while analyzing autobiographical texts by Vytautas Kavolis (1998) were chosen as the theoretical background. In the research, the memoir books were divided into memoirs and genre transformations. Memoirs are subdivided into documentary and literary. The documentary memoirs start dominating around 1940, when Lithuanian was occupied by soviets. This fact is commented by the writers-politicians V. Krėvė, L. Dovydėnas and I. Šeinius, who closely observed the situation. Their memoirs are distinct because of relevant topics for the time, i.e. the abundance of facts, historical events and political details. Around 1950-1965, politics in the memoirs is changed by the problem of the relationship between the person and time or history. A distinctive feature of these texts is the abundance of tropes, figurative details, fictional elements and they are quite subjective (M. Vaitkus, J. Aistis, St. Yla, etc). The research emphasizes that at the end of the XX century (1965-2000) subjectivity becomes the main feature in order to describe memoirs. In the memory books, the focus is on the person and other people; the... [to full text] === Tyrimo tikslas – išanalizavus išeivijos rašytojų atsiminimus pagrįsti teiginį, kad išeivijos memuaristika kito nuo dokumentinių, politinę tematiką perteikiančių ligi subjektyvių, asmenines problemas analizuojančių kūrinių. Darbo objektu pasirinkti išeivijos rašytojų memuarai. Darbe naudojamasi analitiniu, aprašomuoju ir hermeneutiniu metodais. Ieškant tinkamo teorinio pagrindo, buvo pasirinktos prancūzų teoretiko Philippe`o Lejeune`o (1989) autobiografijos teorija ir kultūrologo Vytauto Kavolio (1998) teorinės įžvalgos analizuojant autobiografinius tekstus. Tyrime atsiminimų knygos buvo suskirstytos į memuarus ir žanro transformacijas. Memuarai dalijami į dokumentinius bei literatūrinius. Rašytojų dokumentiniai memuarai ima vyrauti apie 1940 – uosius metus, kai Lietuvą okupuoja sovietai. Šį faktą komentuoja rašytojai-politikai V. Krėvė, L. Dovydėnas, I. Šeinius, iš arti stebėję situaciją. Jų memuarai išsiskiria aktualiomis to laiko temomis – faktų, istorinių įvykių, politinių detalių gausa. Asmens ir laiko santykio problema, istorinių įvykių sukūryje atsidūrusio žmogaus išgyvenimai politiką iš memuarų išstumia apie 1950-1965 metus. Šių atsiminimų tekstas pasižymi meninių priemonių, vaizdingų detalių, beletrizuotų elementų gausa, yra ganėtinai subjektyvus (M. Vaitkus, J. Aistis, St. Yla ir kt.). Tyrime pabrėžiama, kad XX amžiaus pabaigoje (1965 – 2000) subjektyvumas tampa pagrindine memuarus apibūdinančia savybe. Atsiminimų knygose kalbama apie save ir kitą... [toliau žr. visą tekstą]