| Summary: | Habilitacijos procedūrai teikiamuose mokslo darbuose (monografijoje Laiko įkaitė ir partnerė: Lietuvių literatūros kritika 1945–2000 ir straipsniuose) tiriama sovietinės ir posovietinės lietuvių literatūros kritikos raida 1945–2000 metais. Pirmoje tyrimo dalyje, skirtoje sovietmečio literatūros kritikai, išryškinama svarbiausios kritikos raidos tendencijos bei jas lėmę veiksniai, aptariamas socialistinio realizmo reiškinys, apibūdinamos literatūros kritikos metodologinės orientacijos. Daugiausia dėmesio skiriama pirmajam pokario dešimtmečiui, kai literatūros kritika represinėmis priemonėmis buvo priversta tapti komunistų partijos ideologijos diegimo įrankiu. Vėliau, pradedant nuo šeštojo dešimtmečio vidurio, tyrimo centru tampa literatūros kritikos sąlygiškas laisvėjimas, modernėjimas, gabiausiems kritikams renkantis sociologinei meno traktuotei alternatyvias metodologijas: fenomenologiją, struktūralizmą, recepcijos teoriją.
Antroje tyrimo dalyje apžvelgiamas literatūros kritikos procesas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiu: akcentuojamos metodologinio atsinaujinimo pastangos, aptariami nauji uždaviniai, sumuojami rezultatai. Konstatavus metodologines akademinės kritikos inovacijas (postkolonijinė kritika, kultūrinės studijos, feminizmas), inspiruotas išeivijos ir apskritai Vakarų humanitarų patirties, dėmesys kreipiamas į skirtingų metodų dialogo ženklus, svarstomos jų galimybės. Darbe aptariama ir šio laikotarpio neakademinės kritikos specifika, ryškiausiu jos... [toliau žr. visą tekstą] === The research works submitted for the habilitation procedure (the monograph Hostage and Partner of Time: Soviet and Post-Soviet Lithuanian Literary Criticism (1945–2000) and articles) analyse the development of Soviet and post-Soviet Lithuanian literary criticism from 1945 to 2000. The first part of the research deals with Soviet-era literary criticism and highlights the most important tendencies in its development, reveals the factors that influenced that development, discusses the phenomenon of Socialist Realism, and examines the methodological orientation of literary criticism. The analysis focuses on the first post-war decade, when literary criticism was forced to become a tool for the propagation of the Communist Party ideology. Later, beginning with the mid-1950’s, the analysis concentrates on the relative liberation of literary criticism and its modernisation, which came about as a result of the most skilled critics choosing alternative methodologies rather than the sociological art interpretation: phenomenology, structuralism, and reception theory.
The second part of the research surveys the process of literary criticism in the first decade of Lithuanian independence, accenting attempts at methodological renewal, discussing new tasks, and summarising the results. Having stated the methodological innovations in academic criticism (postcolonialism, cultural studies, feminism), inspired by the experience of the Lithuanian émigré researchers and the Western humanities in... [to full text]
|
|---|
