KODĖL TARPUKARIO LIETUVA NETEKO VILNIAUS, O DABARTINĖ – ATSILIKO NUO ESTIJOS?

• Main Author: ZENONAS NORKUS
• Format: Article
• Language: Lithuanian
• Published: Vilnius University Press 2013-01-01
• Series: Politologija
• Online Access: http://www.journals.vu.lt/politologija/article/view/1427

Straipsnyje lyginamas nacionalinių pinigų įvedimas ir stabilizacija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikose (LR I ir LR II). Šie diachroniniai palyginimai papildomi sinchroniniais – LR I lyginama su Estija, Latvija ir Lenkija, o LR II – su Estija ir Latvija, gretimomis šalimis, kurios vienu metu sprendė nacionalinės valstybės kūrimo ir makroekonominės stabilizacijos problemas. Ir vienoje, ir kitoje epochoje LR paskutinė įsivedė nacionalinius pinigus, nors tarpukariu tik Latvija aplenkė Lietuvą tuos pinigus galutinai stabilizuodama. Palyginimų tikslas yra išaiškinti LR vėlavimo priežastis ir jo padarinius. Pirmiausia išryškinami LR I ir LR II ekonominės situacijos pirmaisiais nepriklausomybės metais panašumai ir skirtumai. Išryškinant panašumus, parodoma, kad sovietinio komandinio-administracinio ūkio prototipas buvo Pirmojo pasaulinio karo laikų kaizerinės Vokietijos karinė administracinė ekonomika, kurios poligonu tapo Oberosto kraštas (apėmęs ir šiuolaikinės Lietuvos teritoriją), kur administracinė ūkinės veiklos kontrolė įgijo griežčiausias formas. Grįžimą prie kapitalistinės laisvosios rinkos ekonomikos ir makroekonominės pusiausvyros atkūrimą ankstyvuoju tarpukariu sukomplikavo nepaprastosios išlaidos nepriklausomybės karams, dar tik besikuriančioms nacionalinėms valstybėms neturint administracinių gebėjimų surinkti tradicinio tipo mokesčius. Visos Lietuvos kaimynės nepriklausomybės karus finansavo infliaciniu mokesčiu, pačioje nepriklausomybės pradžioje įsivedusios nacionalinius pinigus ir iki 2/3 visų valstybės pajamų gaudamos iš senjoražo. Vos ne tarp visų nepriklausomybės karus moderniaisiais laikais kariavusių šalių LR I unikali savo monetarine „neoliberalia iki neoliberalizmo“ finansų politika, išsivertusi be senjoražo pajamų, padovanotų Vokietijai, su kuria Lietuva iki pat 1922 m. išlaikė pinigų sąjungą. Nepriklausomybės atkūrimo laikais delsimą nutraukti pinigų sąjungą su buvusiu imperiniu siuzerenu (Rusija) lėmė Gedimino Vagnoriaus vyriausybės pasirinkimas ir po tarptautinio LR II nepriklausomybės pripažinimo 1991 m. rudenį tęsti pirmoje tų metų pusėje pasiteisinusias infliacijos lenktynes, kuriose išlošdavo sparčiausiai atlyginimus ir kainas keliančios rublio zonos narės. Taigi dėl taupios LR I finansų politikos ankstyvojo tarpukario Lietuva kentėjo tik dėl importuojamos iš Vokietijos infliacijos, atsikovojusi nepriklausomybę ir toliau išlaidavusi Lietuva infliaciją iš Rusijos ir importavo, ir eksportavo. 1992 m. rudenį talonui tapus vienintele teisėta mokėjimo priemone, LR II vyriausybė dar aštuonis mėnesius savo išlaidoms dengti naudojo infliacinį mokestį, vykdydama moraliai nepateisinamą taikos sąlygomis finansų politiką, kuri dėl masinės privatizacijos vykdymo artimomis hiperinfliacijai sąlygomis turėjo pragaištingų ilgalaikių padarinių Lietuvos ekonominei raidai – nulėmė jos didėjantį atsilikimą nuo Estijos. O tarpukario nepriklausomybės pradžios LR I vyriausybės padarė strateginę klaidą, atsisakydamos infliacinio mokesčio nepaprastosioms nepriklausomybės karo išlaidoms finansuoti. Jis mažiau gyventojų turinčioms ir ne mažiau už Lietuvą nuo Pirmojo pasaulinio karo veiksmų nukentėjusioms Estijai ir Latvijai davė išteklių mobilizuoti apie 70 000 vyrų kariuomenes. Vykdydama neadekvačią karo sąlygoms taupią ir atsakingą finansų politiką, valstietiškai šykšti Lietuva 1920 m. rudenį turėjo tik apie 30 000 vyrų kariuomenę, kuri buvo per maža ir silpna apginti Vilnių nuo vienos dvarponiškai išlaidžios Lenkijos (kuri kaip ir kitos Lietuvos kaimynės savo 1918–1920 m. karus finansavo iš infliacinio mokesčio pajamų) tariamai sukilusios divizijos.