Kito alegorijos (po)moderniame diskurse

• Main Author: Audronė Žukauskaitė
• Format: Article
• Language: English
• Published: Vilnius University Press 1997-04-01
• Series: Sociologija: Mintis ir Veiksmas
• Subjects: Kitas; subjektas; vidujybė ir išorybė; postmodernybė; Emmanuelis Levinas; Jeanas Lucas Nancy
• Online Access: http://www.zurnalai.vu.lt/sociologija-mintis-ir-veiksmas/article/view/6606

Po-modernus mąstymas, prieš tapdamas programiškai "kita" mintimi, pirmiausia yra mintis apie Kitą. Ši mintis ateina ir pasirodo E. Husserlio ir M. Heideggerio veikaluose, E. Levino apreiškimuose, po-modernioje visuomenės ir kultūros kritikoje. Minties apie Kitą formulavimas netiesiogiai implikuoja nepasitenkinimą Naujųjų amžių metafizika, būtį apribojusią subjekto vidumi. Naujųjų amžių filosofijoje būtis yra vienišo ir izoliuoto subjekto būtis, o bandymai šią izoliaciją peržengti yra paremti ekonomijos principu: subjektas palieka vidujybės kriauklę, kad, pasisavinęs pažinimo objektą, įtrauktų jį su savimi ir taip "praturtintų" savąją vidujybę. Būties sutapatinimas su izoliuoto - pažįstančiojo ar egzistuojančiojo - subjekto būtimi kuria, pasak Levino, pamatinį jos absurdiškumą: kadangi subjektyvioji būtis yra apribota akimirksniu, kuris baigiasi pačiu savo prasidėjimo momentu, ši būtis negali tęstis, t.y. būtis, negali būti būtimi. Uždaroje subjektyvybės kriauklėje būties nėra. Būtis randasi tuomet, kai ją anticipuojantis patyrimas gali būti pasidalintas, atvertas bendrabūtyje. Atrodytų, jog tai gana trivialus reikalavimas, nes būtis ir yra tai, kas vienija mus su Kitais. Kaip rašo J.L. Nancy, "nebūties mes negalime patirti taip, kad galėtume tuo pasidalinti su Kitais; nebūtis negali būti dali". Būtis, priešingai, jau presuponuoja Kitą: ontologija užsimezga ir prasideda socialinio ryšio (Levinas), Mitsein (Heideggeris) lygmenyje. Tačiau būtis, numatanti Kitą, nėra koks nors daiktas, kuriuo aš dalinuosi kartu su Kitu; nėra kolektyvinė būties apropriacija, plagijuojanti individualius (pažįstančiojo) užgrobimo aktus. Būtis yra ne patiriama ir po to pasidalijama su Kitais; pirmiausia esame su Kitais, ir būtent tai daro galimą būties suvokimą. Būties suvokimas jau implikuoja, jog aš esu su Kitais. Mano bendrabūtis su Kitais, leidžianti patirti būtį, numato vietą: Mitsein visuomet yra būtis-kame (Sein-in). Nors subjektyvumo topikai yra skirta daug dėmesio, Kito vieta vis dar yra neapibrėžta, mintis apie Kitą yra utopiška. Mintis apie Kitą numato santykį su išorybe - su tuo, kas yra "kitaip" ir "anapus". Tačiau ši išorybė niekuomet negali būti absoliuti (ab-solu), esanti anapus visko. Tačiau Kitas negali reziduoti ir šiapus - negali sutapti su subjektyviąja vidujybe. Kito alegorijos - bandymai nusakyti Kitą - neišvengiamai įsitraukia į vidujybės ir išorybės konfliktą.