Nauji duomenys apie Šiaurės Vakarų Latvijos piliakalnius

• Main Author: Andrejs Vasks
• Format: Article
• Language: English
• Published: Vilnius University Press 2011-03-01
• Series: Archaeologia Lituana
• Online Access: http://www.journals.vu.lt/archaeologia-lituana/article/view/5133
• ISSN: 2538-8738; 1392-6748

Nuo 2002-ųjų metų Latvijos universiteto Istorijos ir filoso­fijos fakulteto Archeologijos ir istorijos mokslų katedra or­ganizavo kasinėjimus keliose Vakarų Latvijos vietovėse. Jų metu archeologiją studijuojantys studentai atlikdavo prakti­ką. Vyko trijų: Beltes, Mežīte ir Puze, piliakalnių archeolo­giniai kasinėjimai (1 pav.). Išsamiausi buvo Beltes (Padure) piliakalnio, kuris yra kairiajame Ventos upės krante, kasinėjimai. Visas piliakal­nio aikštelės plotas – 1 900 m², kasinėjimai vyko 280 m² plote. Radinių pobūdis leidžia nustatyti dviejų apgyvendini­mo etapų pėdsakus. Pirmasis priklauso ankstyvajai epochai: vėlyvajam žalvario ir ankstyvajam geležies amžiui, antrasis datuojamas vėlyvąja epocha: viduriniu ir vėlyvuoju geležies amžiumi. Vėlyvajame žalvario amžiuje piliakalnio apgy­vendinta, lengviau prieinama dalis buvo apsaugota medinių stulpų eile, kurią buvus rodo išlikusių 20–30 cm skersmens stulpaviečių eilė (3 pav.). Šalia jos rastas židinys, sukrautas iš akmenų, iš jo buvo paimtas medžio anglių mėginys. Jis datuotas 1220–930 m. prieš Kristų, tai yra žalvario amžiaus viduriu. Ankstyvojo apgyvendinimo metu buvusius pastatus žymi židiniai iš krautų akmenų ir stulpavietės, išsiskirian­čios šviesios spalvos žemėje. Vis dėlto nepavyko nustatyti tikslesnio pastatų išsidėstymo. Keramika sudarė didžiąją dalį radinių, datuojamų anks­tyvosios gyvenvietės laikotarpiu. Buvo rasta keletas iš ti­tnago, ragų ir kaulo pagamintų įrankių. 60 % ankstyvosios keramikos buvo brūkšniuotu paviršiumi. Apie 11 % puodų šukių priklauso vadinamajai ankstyvajai grublėtajai kera­mikai. Naujas šio laikotarpio bruožas buvo tekstilinės ke­ramikos, pirmą kartą surastos Vakarų Latvijoje, atsiradimas (apie 2 %). Sprendžiant pagal keramikos, rastos kai kuriuose židi­niuose, tipus, pirmasis piliakalnio apgyvendinimo etapas baigėsi ankstyvojo geležies amžiaus pabaigoje. Kasinėjimų metu nebuvo surasta dirbinių, datuojamų I–V amžiumi, to­dėl galima daryti prielaidą, kad šiuo laikotarpiu piliakalnis nebuvo apgyvendintas. VI ar VII amžiuje piliakalnyje prasidėjo antrasis apgy­vendinimo etapas. Tai – vėlyvasis apgyvendinimo laikotar­pis. Intensyviausiai piliakalnis buvo apgyvendintas IX–XII amžiuje. Dauguma rastų struktūrų ir radinių priklauso šiam laikotarpiui (5 pav.). Sprendžiant pagal radinius, X–XII am­žiuje Beltes piliakalnis tapo ekonominiu centru, kuriame buvo plėtojami amatai ir prekyba. Dirbinių chronologija ir radiokarbono datos nurodo vė­lyvojo laikotarpio apgyvendinimo pabaigą, o kartu ir minėto ekonominio centro išnykimą. Dauguma radinių datuojami nuo vėlyvojo geležies amžiaus, tai yra IX–XII amžiumi, ypač XI ir XII amžiaus pirmąja puse. Aštuonios radiokarbo­no datos patenka į laikotarpį tarp 820–1220 m. po Kristaus. O trys iš jų priklauso laikotarpiui tarp 1100–1220, tai yra, XII amžiui ir XIII amžiaus pradžiai. Remiantis šiais duome­nimis, Beltes piliakalnis prarado ekonominio centro statusą XII amžiaus antroje pusėje arba XIII amžiaus pradžioje. Mežīte – archeologinių objektų kompleksas, kurio cen­tre stūkso piliakalnis, o jį supa maždaug 4 ha dydžio gyven­vietė. Į šį kompleksą įeina ir trys kapinynai ir kulto vieta – Elkakalns. Nors žvalgomaisiais kasinėjimais buvo ištirtas tik 24 m² dydžio plotas iš piliakalnio aikštelę sudarančių 2 500 m² ploto, archeologiniai radiniai buvo nepaprastai įdomūs. Iki 2 m storio kultūriniame sluoksnyje buvo rastos antžeminio tipo pastato su krautų akmenų židiniu liekanos. Pastato apačioje buvo aptikta 2 × 3 m dydžio, 80 cm gylio rūsio duobė (6 pav.). Nors kasinėjimai buvo vykdomi tik mažame piliakalnio plote, radiniai džiugino tiek gausa, tiek įvairove – buvo rasta žalvarinių papuošalų, ginklų ir darbo įrankių (7 pav.) Daugelis radinių įrodo čia buvus prekybi­nę veiklą (septynios XI ir XIII amžiaus monetos, išardomų svarstyklių mechanizmas, taip pat svareliai ir nukirsta sida­bro lydinio dalis). Elkakalns kulto vieta, trys kapinynai ir iš visų pusių piliakalnį juosianti didelė gyvenvietė, kurios kultūrinis sluoksnis siekia 1,5 m storio, – visa tai įrodo, kad XI–XIII amžiuje Mežīte buvo svarbus šio regiono centras, ku­riame buvo gerai išvystyta prekyba. Greičiausiai piliakal­nis ir pati gyvenvietė buvo sunaikinti kryžiuočių antpuolio metu XIII amžiuje. Neatmetama versija, kad šis piliakalnis yra pagrindinė castellaruta Lodgie, kuri minima 1234-ųjų metų dokumente, vieta ir gyventojų centro Ladze, paminėto 1253-iujų metų dokumente, vieta. Puze piliakalnis skiriasi nuo dviejų anksčiau aprašytų pi­liakalnių savo mažumu. Jo aikštelės plotas užima tik 600 m², kasinėjimai vyko tik 34 m² dydžio plote. Kultūriniame sluoks­nyje, iki 30 cm gylyje, buvo surastos dviejų pastatų liekanos (8 pav.). Vienas šių pastatų, kurio matmenys 3,5 × 4 m, buvo aptiktas šalia piliakalnio šlaito. Manoma, kad jis priklausė išilgai piliakalnio aikštelės pastatytiems statiniams arba iš­orinei gynybinei sienai. Šio pastato vietoje ir šalia jo buvo aptikta daug sudegintų grūdų (paprastųjų kviečių ir rugių, kiek mažiau miežių; taip pat pašarinių pupų, žirnių, nedideli avižų kiekiai, tarp apanglėjusių augalų pėdsakų buvo rasta ir piktžolių). Kito pastato vieta aikštelėje išsiskyrė natūraliame žemės sluoksnyje susiformavusia tamsesne struktūra. Kasinė­jimų metu nustatyta, kad jos plotis 1,6 m, o ilgis – 2 m. Gali būti, kad čia buvo rūsys, panašus į Mežīte piliakalnio rūsius, ir kad pats pastatas buvo didesnis. Šioje vietoje buvo surasta geležinių ir žalvarinių dirbinių. Šių radinių datavimas leidžia teigti, kad piliakalnyje buvo gyventa XII–XIII amžiuje. Dau­guma radinių buvo stipriai apdegę, kai kurie jų virtę befor­miais susilydžiusio žalvario luitais. Iš to galima daryti prie­laidą, kad piliakalnis buvo sunaikintas didelio gaisro. Šioje struktūroje buvo rasta ir dėžutė su žalvariniais moters papuo­šalais (9 pav.). Tarp jų buvo antkaklė, grandelių su kabučiais, pasaginių segių ir lankinė segė, taip pat žiedų. Iš sudegusio sluoksnio paėmus apanglėjusių grūdų mėginį, nustatytas gy­nybinių įtvirtinimų sunaikinimo laikotarpis – 1220–1275 m. po Kristaus, tai yra apie XIII amžiaus vidurį. Manoma, kad greičiausiai šis piliakalnis taip pat buvo sunaikintas puolančių kryžiuočių. Nors ir nedidelio masto, tokio pobūdžio piliakalnių ty­rinėjimas suteikė keletą naujų įžvalgų apie Vakarų Latvijos priešistorę, kuri kol kas nėra plačiau tyrinėta: 1. Kaip parodė Beltes piliakalnio radiokarbono datos, įtvir­tintos gyvenvietės arba piliakalniai Vakarų Latvijoje at­sirado vėlyvojo žalvario amžiaus pradžioje, tai yra apie 2 tūkstantmečio pr. Kristų pabaigą – maždaug tuo pačiu metu, kai jie pasirodė Rytų Latvijoje ir Lietuvoje. Radi­niai Beltes piliakalnyje ir neįtvirtintoje Priednieki gyven­vietėje rodo, kad Šiaurės vakarų Latvija taip pat gali būti įtraukta ir į tekstilinės keramikos paplitimo teritoriją. 2. Vėlyvojo geležies amžiaus Beltes piliakalnis, o ypač Mežīte piliakalnis, gali būti priskirti prie pagrindinių centrų, turėjusių dideles gyvenvietes arba ankstyvuosius miestus, įsikūrusius šalia jų. Palyginus šalia svarbaus vandens kelio įsikūrusį Beltes piliakalnį su Mežīte pilia­kalniu, neturinčiu prieigos prie vandens, galima teigti, kad Mežīte yra daugiau duomenų, rodančių aktyvesnę prekybą, nei Beltes piliakalnyje. Tai gana stebinanti iš­vada, nes aktyvesnės prekybos galimybių turi centrai, įsikūrę šalia vandens kelių. Galima spėti, kad, lyginant su Mežīte, centre, kurį sudarė Beltes piliakalnis ir šalia esanti gyvenvietė, prekybai teko ne toks svarbus ekono­minis vaidmuo. Šiuo atveju svarbesnės galėjo būti kitos funkcijos, pavyzdžiui, administracinė. 3. XII amžiuje įkurtas nedidelis Puze piliakalnis, sude­gintas XIII amžiaus viduryje arba pabaigoje, gali būti laikomas vietinio vado arba jo šeimos gyvenamąja vie­ta. Aplink šį piliakalnį niekada nebuvo įsikūrusi jokia gyvenvietė ar kaimas, todėl daroma prielaida, kad XIII amžiaus rašytiniuose šaltiniuose minimas Puze kaimas galėjo būti įsikūręs už 1 km nuo šio piliakalnio, šalia vėliau įkurto Puze dvaro. 4. Sprendžiant pagal Beltes ir Mežīte piliakalniuose rastus papuošalus ir pagal Mežīte kapinynų radinius, gali būti daroma prielaida, kad šiose vietose įsikūrusios vėlyvo­jo geležies amžiaus gyvenvietės priklausė atskirai finų grupei – tai galėjo būti ir Henriko iš Livonijos kronikoje minimi vendai. jie išsiplėtė į Šiaurės Kuržemę, prasidėjo XI amžiuje ir tęsėsi XII amžiuje. Tai akivaizdžiai įrodo kur­šiams būdingi plokštiniai degintiniai kapinynai Šiaurės Kuržemėje, teritorijoje, kurioje XI ir XII amžiuje vyravo inhumacijos paprotys. Gali būti, kad Beltes piliakalnį ir gyvenvietę, kurių materialioji kultūra nebuvo patyrusi kuršių kultūros įtakos, XII amžiuje sunaikino puolantys kuršiai. 6. Vėlyvojo apgyvendinimo materialiojoje kultūroje atsi­spindi dar vienas bruožas, į kurį anksčiau nebuvo kreip­ta pakankamai dėmesio. Tuo laikotarpiu šiuose pilia­kalniuose buvo naudojama mažiau keramikos nei Rytų Latvijoje. Tai tampa akivaizdu, palyginus įvairiuose pi­liakalniuose rastų keramikos šukių kiekį su kitais rastais dirbiniais. Puzes piliakalnyje buvo rasta septynis kartus daugiau puodų šukių, Beltes piliakalnyje – penkis kartus daugiau, o Mezite piliakalnyje – tik du kartus daugiau, palyginti su kitais rastais dirbiniais. Talsi piliakalnis šiuo atžvilgiu labai neįprastas – čia surastų puodų šukių kie­kis sudaro tik ketvirtadalį visų kitų dirbinių. Rytinėje La­tvijos dalyje yra visiškai kitaip. Šioje šalies dalyje buvo rasta 12–44 kartus daugiau keramikos nei kitų dirbinių. Galima teigti, kad Rytų Latvijoje keraminių indų buvo naudota kur kas daugiau nei Vakarų Latvijoje. Tokius materialiosios kultūros skirtumus galima paaiškinti ke­liais būdais. Vienas jų – kad Vakarų Latvijoje buvo daug dažniau naudojami iš organinių medžiagų pagaminti indai. Be abejo, tai nereiškia, kad iš panašių medžiagų pagaminti indai nebuvo naudojami rytinėje Latvijos da­lyje. Kalbama tik apie keramikos dirbinių proporciją, palyginti su visais namų ūkyje naudotais indais. 7. Svarbu atkreipti dėmesį į faktą, kad vėlyvajame geležies amžiuje ir Viduramžių pradžioje žiestosios keramikos dirbiniai sudaro tik 4–10 % visų šiuo laiku apgyven­dintų Vakarų Latvijos piliakalnių keramikos radinių, o Puze piliakalnyje jų apskritai nerasta. Rytinėje Latvijos dalyje žiestoji keramika atsirado X amžiaus antroje pu­sėje ir XI amžiuje. XI ir XII amžiuje žiestoji keramika sudarė 50–90 % visų keramikos dirbinių rytinės Latvi­jos piliakalniuose. Nors gyvenamosiose Vakarų Latvi­jos vietovėse rasta nedaug vėlyvojo geležies amžiaus ir ankstyvųjų Viduramžių keramikos, atrodo, kad žiestoji keramika čia atsirado vėliau, o lipdytinė keramika buvo naudojama ilgiau. Galbūt Vakarų Latvijoje buvo nau­dojama daugiau medinių indų, palyginti su keraminiais indais, dėl to žiedžiamasis ratas tik vėliau prigijo šioje vietovėje.