„Humanizacija per metaforas“ ir Baumano adiaforizacijos koncepcijos episteminės implikacijos
Straipsnyje nagrinėjama Zygmunto Baumano adiaforizacijos koncepcija. Baumanas adiaforizacijos problemą atskleidžia dviem būdais: pateikdamas apibrėžimus, kuriuose adiaforizacija įvardijama kaip moralinis indiferentiškumas, bei aprašydamas socialinės tikrovės aspektus, kuriais adiaforizacija pasirei...
| Main Author: | |
|---|---|
| Format: | Article |
| Language: | English |
| Published: |
Vilnius University Press
2016-04-01
|
| Series: | Problemos |
| Subjects: | |
| Online Access: | http://www.journals.vu.lt/problemos/article/view/5279 |
| Summary: | Straipsnyje nagrinėjama Zygmunto Baumano adiaforizacijos koncepcija. Baumanas adiaforizacijos problemą atskleidžia dviem būdais: pateikdamas apibrėžimus, kuriuose adiaforizacija įvardijama kaip moralinis indiferentiškumas, bei aprašydamas socialinės tikrovės aspektus, kuriais adiaforizacija pasireiškia. Tokių aprašymų gausa ypač pasižymi ketvirtasis Baumano rašymo laikotarpis, kurio pradžią žymi „takusis posūkis“, ir Baumano socialinėje teorijoje išryškėja metodas, kurio vienas iš pavadinimų – „humanizacija per metaforas“. Šis metodas leidžia įžvelgti adiaforizacijos reiškinyje implicitiškai glūdinčias epistemines konotacijas, kurių specifikai atskleisti siūloma taikyti terminą „episteminis indiferentiškumas“. Viena iš kliūčių tai padaryti – leviniškoji Baumano moralės koncepcija. Straipsnyje svarstoma, ar Baumano vartojama leviniška tezė, teigianti moralės iki-socialumą, užkerta kelią adiaforizacijos kaip ne tik moralinio, bet ir episteminio indiferentiškumo traktuotei, ir daroma išvada, jog ne.
|
|---|---|
| ISSN: | 1392-1126 2424-6158 |