Аnapus gyvenimo ir mirties dualizmo: budistinė egzistencijos interpretacija

„Paprastas“ Vakarų visuomenės žmogus nepripažįsta savo mirties kaip neišvengiamos ateities; jis stengiasi pamiršti savo mirtį ir gyvena taip, tarsi jo egzistencija būtų gyvenimas-be-mirties. Toks žmogus stengiasi vis labiau sustiprinti savąjį Aš, kad pabėgtų nuo nujaučiamos mirties keliamo egzistenc...

Full description

Bibliographic Details
Main Author: Agnė Budriūnaitė
Format: Article
Language:English
Published: Vilnius University Press 2014-09-01
Series:Problemos
Subjects:
Online Access:http://www.journals.vu.lt/problemos/article/view/6649
Description
Summary:„Paprastas“ Vakarų visuomenės žmogus nepripažįsta savo mirties kaip neišvengiamos ateities; jis stengiasi pamiršti savo mirtį ir gyvena taip, tarsi jo egzistencija būtų gyvenimas-be-mirties. Toks žmogus stengiasi vis labiau sustiprinti savąjį Aš, kad pabėgtų nuo nujaučiamos mirties keliamo egzistencinio nerimo. Egzistencijos filosofų manymu, savo mirties, kaip neatsiejamos gyvenimo dalies, pripažinimas lemia žmogaus tapimą autentišku, laisvu, sąmoningu. Savo mirtingumą įsisąmoninančiam žmogui iškyla dvi alternatyvos: pripažinti mirtį kaip gyvenimo esmę (mirtis-gyvenime) arba žvelgti į egzistenciją iš amžinybės perspektyvos (gyvenimas-mirtyje). Budizmas siūlo kitokią išeitį sulygindamas gyvenimą ir mirtį, parodydamas Aš (bandančio įsikabinti į vieną ar kitą) iliuziškumą. Pagrindinė sąvoka, išreiškianti budistinę egzistencijos sampratą, yra suunyataa – „tuštuma, niekas“. Ši sąvoka atliepia egzistencijos filosofų idėjas, tačiau su jomis nesutampa. Šiame straipsnyje lyginama M. Heideggerio, J. P. Sartre’o, Mokytojo Eckharto ir budizmo „nieko“ idėjos, atskleidžiami panašumai ir skirtumai.
ISSN:1392-1126
2424-6158