Pasenusi leksika ir naujažodžiai dvikalbiuose žodynuose. Les mots vieux et les neologismes dans les dictionnaires bilingues lituaniens

• Main Author: Danguolė Melnikienė
• Format: Article
• Language: deu
• Published: Vilnius University 2009-01-01
• Series: Kalbotyra
• Subjects: dvikalbio žodyno makrostruktūra; antraštyno diachroninis variantiškumas; pasenusi leksika; naujažodžiai
• Online Access: http://www.kalbotyra.flf.vu.lt/wp-content/uploads/2011/12/Kalbotyra_61_73-84.pdf

Sudarant naujų dvikalbių žodynų antraštynus, didžiausia paspara jos autoriams turėtų būti abiejų gretinamų kalbų vienakalbiai žodynai. Tačiau iki šiol Lietuvoje aktyviųjų dvikalbių žodynų rengėjai neturi patikimo, dabartinę lietuvių kalbos būklę atspindinčio leksikografinio šaltinio – bendrinės lietuvių kalbos žodynas iki šiol nėra neišleistas. Taigi jie yra priversti tapti lietuvių kalbos normintojais, t. y. įtraukti ne tik „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ esančią pagrindinio žodyninio fondo leksiką, bet ir iš įvairių pirminių šaltinių atrinkti žodžių, kurie plačiai vartojami visuomenėje, tačiau kol kas nėra legalizuoti. Kita vertus, leksikografams tenka atmesti kai kuriuos ankstesniuose žodynuose užfiksuotus, bet dabar jau nebevartojamus lietuvių kalbos žodžius. Vadinasi, kiekviename dvikalbiame žodyne neišvengiamai susiduriama su subjektyviuoju faktoriumi, dėl kurio leidinyje gali atsirasti tam tikras disbalansas tarp jame teikiamos pasenusios ir neseniai vartosenoje atsiradusios leksikos kiekio. Šio darbo tikslas – panagrinėti, kokios tendencijos vyrauja lietuviškuose dvikalbiuose leidiniuose, į jų antraštynus įtraukiant archaizmus ir naujažodžius, aptarti šio tipo leksikos svarbą ir funkcijas žodynų makrostruktūroje. Analizės objektu yra pasirinkti devyni didelės apimties dvikalbiai žodynai, išleisti mūsų šalies leidyklose 2000-2006 metais. ------ La nomenclature d’un dictionnaire de langue peut être toujours considérée comme l’archive d’un état de langue. Quel que soit le projet lexicographique, le lexicographe est obligé tout d’abord de se présenter nettement l’épaisseur synchronique de son corpus, c’est-à-dire, savoir définir ses limites sur l’axe du temps. Donc au moment d’établir sa nomenclature, il doit mesurer ce qu’on appelle la variation diachronique du lexique et déterminer le fonds homogène qu’il souhaite décrire. Pourtant les mots ne se laissent pas facilement saisir sur l’axe de temps et l’auteur du dictionnaire se trouve souvent devant un dilemme difficile à résoudre. Quelle quantité de mots vieux et livresques doit être présente dans sa nomenclature? Est-ce qu’un mot nouveau qu’il avait recensé sera vraiment intégré au lexique de la langue décrite ? Le but de ce travail est donc d’essayer de répondre à ces questions, d’analyser la présence du lexique de ces deux types dans neuf grands dictionnaires bilingues, parus en Lituanie entre 2000 et 2006, et, enfin, définir leur rôle dans leurs macrostructures. On propose également certaines recommandations générales qui pourraient aider les futurs rédacteurs des dictionnaires à mieux équilibrer le lexique de différents types.